Ar tave vaikystėje mylėjo?
Vaikiški išgyvenimo vaidmenys, užaugę kartu su tavimi
Kviečiu mintyse stabtelti visus, kuriems mama ar tėtis “Aš tave myliu” vaikystėje nėra pasakę niekada. Atmetus pateisinimus apie tuometes auklėjimo madas, įgimtą gimdytojų šaltumą, užimtumą ar jų pačių nelaimingumą - ar (dažnai) girdėdavote šituos žodžius?
O ką darydavote tėvams susipykus? Kaip jie elgdavosi jums jaučiant pyktį? Patyrus nesėkmę?
Vaikystės patirtis neišvengiamai atsinešame į suaugystę ir veikiame atsispirdami nuo to, ką žinome (arba nežinome) apie šilumą, artumą, pagarbą ar konfliktines situacijas. Kiekvienas vaikas, niekada negirdėjęs “aš tave myliu” alks, ieškos ir, tikėtina, labai norės tikėti šitais sunkiasvoriais žodžiais, netgi jeigu jie bus netiesa; sutiks ilgus metus gyventi nemeilėje, nes taip jų pasąmonėje atrodo šeima. Su savo vaikais kalbėsis kerštingos mamos ar baudžiančio tėvo lūpomis. Kiti užaugę patys skriaus savo artimus, kolegas ir draugus. Ir tik dalis jų užsiims radikalia savigyda ir augins save iš naujo jau savomis rankomis.
DISFUNKCINĖ ŠEIMA
Šeima neabejotinai yra bene svarbiausia žmogui užaugti žmogumi. Tačiau šioje vertybėje kažkur tūno ir nepatogi tiesa - ne visos šeimos augina. Kai kuriose tenka užaugti pačiam. Kitaip tariant, lenk medį kol jaunas ir jis užaugs sulinkęs.
Sveika šeima pasižymi pagarba, atvirumu ir galimybe laisvai kalbėtis apie savo jausmus. Vaikas gali būti savimi, jo savitumas skatinamas, egzistuoja emocinės ir fizinės ribos bei pagarba joms. Šeimoje augdamas vaikas ne tik susikonstruoja kas jis yra, tačiau ir tai, kad toks, koks jis yra - yra vertingas.
Tuo tarpu disfunkcinėje šeimoje vyrauja emocinis apleistumas ir netgi nesant jokio fizinio smurto prieš vaikus, jie auga emocinėje dykumoje, kurioje prisitaiko ir išmoksta, kokie turi būti tam, kad išgyventų.
Pavyzdžiui, narcistinių tėvų vaikų paskirtis - tam tikrų mamos ar tėčio poreikių patenkinimas. Tokie tėvai nemato vaiko kaip atskiro asmens, jiems atžalos yra jų pačių pratęsimas. Jie kontroliuoja, siekia dėmesio ir garbinimo, netoleruoja kritikos ar nepriklausomybės, baudžia vaiką tylėjimu, gėdinimu, įvairiomis manipuliacijomis.
Disfunkcinėje šeimoje neretai kažkuris iš vaikų yra priverstas keistis vietomis su kuriuo nors iš gimdytojų ir anksčiau laiko suaugti: prisiimti atsakomybę už abiejų ar vieno iš tėvų emocinę ar praktinę gerovę, guosti, būti tarpininku suaugusių konfliktuose, pasirūpinti broliais ar seserimis, tvarkyti buitį ir kitaip vesti šeimą į priekį. Reaguodami į tėvų brandos trūkumą ir/ar vyraujantį chaosą, vaikai nesąmoningai pasiskirsto tam tikrais vaidmenimis arba tie vaidmenys jiems užkraunami per prievartą.
Chaotiškoje, smurtinėje aplinkoje sutrinka autentiškas vaikiškas identitetas - jis prisitaikydamas išmoksta būti tuo, kuo reikia, o ne tuo, kuo iš tiesų yra.
IŠGYVENIMO VAIDMENYS
Virginia Satir, vadinama šeimos terapijos motina, viena pirmųjų įvardijo, kad šeimos nariai disfunkcinėje aplinkoje dažnai užima emocinius vaidmenis tam, kad išlaikytų pusiausvyrą, netgi jeigu tai yra žaliga sau pačiam. Satir dar 60/70-aisiais kaip disfunkcinės šeimos vaidmenis įvardijo Herojų (Hero), Atpirkimo ožį (Scapegoat), Juokdarį (Mascot), Nematomą vaiką (Lost Child). Vėliau, giliau tyrinėjant priklausomybių nuo alkoholio turinčius šeimos narius, apie 80/90-uosius vaidmenų sąrašas pasipildė Taikdariu (Peacemaker), Globėju (Parentified), Padėjėju (Helper), o nuo maždaug 2000-jų, tyrinėjant narcistinį elgesį, sąrašą papildė ir Auksinis vaikas (Golden child), Gelbėtojas (Fixer), Teisybės ieškotojas (Truth-teller), Šeimos sektantas (Brainwashed child). Šitie vaidmenys gali pasireikšti grynu pavidalu, gali būti keletas persipynusių tarpusavyje - kviečiu gilintis ir ieškoti jeigu nujaučiate (ar žinote), kad augote ne visai auginančioje šeimoje.
Vaikystės šeimoje prisiimti vaidmenys dažnai išlieka ir suaugus, nepastebimai veikdami bendravimą su kitais, požiūrį į asmeninius ir profesinius santykius, o neretai ir į save pačius. Tai, kas kadaise buvo apsauginiai mechanizmai, suaugus gali tapti ribojančiu ar net žalingu elgesiu, nukreiptu į save ir/ar šalia esančius.
Detaliau aprašysiu keletą populiariausių vaidmenų, tačiau ieškantiems atsakymų neabejotinai verta skirti laiko ir nerti į juos visus.
Jeigu žinai, kad atėjo laikas spręsti, tačiau trūksta palaikymo ir paramos, susisiekime.
Herojus (Hero)
Herojus - tai disfunkcinėje šeimoje gyvenantis atsakingas ir sėkmingas vaikas, kuris prisiima vaidmenį, kompensuojantį šeimos trūkumus ir palaiko normalumo iliuziją (Black, 1981). Šis vaikas dažnai tampa šeimos viltis: siekia pripažinimo moksle, sporte ar kitose popamokinėse veiklose tam, kad suteiktų pasididžiavimo jausmą šeimai, kovojančiai su savo vidinėmis problemomis. Nors šitie pasiekimai gali šeimai suteikti kažkiek paviršutiniško stabilumo, jie labiau užkrauna Herojui neproporcingai didelę atsakomybės naštą ir spaudimą nuolat sėkmingai palaikyti teigiamą šeimos įvaizdį.
Suaugę Herojai dažnai gyvenimą tęsia disciplinuotai siekdami aukštų tikslų ir prisiimdami dideles atsakomybes, jiems neretai puikiai sekasi karjeroje. Ne vienas esame sutikę iš šono kone idealų žmogų, kuriam viskas sekasi. Marškinukai išlyginti, parfumai dvelkia, sąskaita akivaizdžiai netuščia ir dar savaitgalį nubėgo maratoną (kol tu žiūrėjai Netflix).
Tačiau toks stiprus orientavimasis vien į rezultatus gali sukelti stiprų stresą, nerimą ir gilią nesėkmės baimę. Daugelis Herojų susiduria su sunkumais nustatant realias asmenines ribas, o ieškodami pripažinimo per pasiekimus kenčia nuo darboholizmo ir/ar perfekcionizmo (Wegscheider-Cruse, 1989). Herojų iššūkis suaugus – išmokti subalansuoti savo ambicijas su savirūpa ir atrasti, kad jų vertė apibrėžiama ne vien pasiekimais.
Auksinis vaikas (Golden child)
Neretai tenka girdėti apie mėgstamiausią vaiką šeimoje. Radikalus šito reiškinio rezultatas - Auksinis vaikas. Neadekvačiai išaukštintas, niekada dėl nieko nekaltas, jam nereikia prisiimti atsakomybės už jokius savo veiksmus. Esant šeimoje daugiau vaikų, išsirenkamas vienas, kuris tampa gimdytojo:s savęs projekcijos objektu, kaip jo:s grandiozinių savybių atspindys.
Toks vaikas užauga neturėdamas autentiškos tapatybės ir nuolatos gyvena tėvų (ar vieno iš jų) lūkesčių šešėlyje. Tai perfekcionistas, linkęs į people-pleasing elgseną. Kadangi meilė vaikystėje siejama išskirtinai tik su pasiekimais - savivertės lygis žemas, o pažeidžiamumas didžiulis. Auksinis vaikas suaugęs save suvokia ir įtvirtina tik per pasiekimus, nuolatos jaučia baimę suklysti. Skirtingai nuo persidirbusio, kad būtų vertingas, Herojaus, Auksinis vaikas meilę suvokia tik per savo tobulumą. Šiuolaikiniai tyrimai jau kalba apie tai, kad ne tik smarkiai skriausti vaikai gali išaugti turėdami narcistinį asmenybės tipą, tačiau ir neturintys jokių apčiuopiamų ribų apie realų pasaulį tobulieji Auksiniai vaikai.
Atpirkimo ožys (Scapegoat)
Atpirkimo ožys disfunkcinėje šeimoje yra tas „probleminis“ vaikas, kaltinamas dėl daugumos šeimos sunkumų (Satir, 1972). Šitas vaikas dažnai elgiasi maištingai ir šeimos jam primestą tapatybę priima kaip savo. Toks vaidmuo leidžia destruktyviai šeimai projektuoti savo nesėkmes ar įtampą į vieną narį, o vaikui tai dažniausiai sukelia izoliacijos ir nesusivokimo jausmą; nuolatinė kritika ir neigiamos etiketės ugdo ilgametį bevertiškumą.
Destruktyvioje šeimoje taip pat pasitaiko, kai šalia Auksinio vaiko ar Herojaus, Atpirkimo ožiu pasirenkamas kitas vaikas. “Kas tau yra, pasižiūrėk į brolį/seserį/kaimynų vaiką, kodėl negali būti normalus?” - yra tokių vaikų kasdienybė. Tėvai (ar vienas iš jų) Atpirkimo ožiui projektuoja savo pačių blogas savybes ir vietoje asmeninės atsakomybės prisiėmimo apkaltina jomis savo vaiką. Toks vaikas prievarta įkalinamas šeimos problemų ar nenusisekusio tėvų gyvenimo kaltėje (nebūtų tavęs, tai aš būčiau; per tave aš nepadariau/nepasiekiau).
Suaugę Atpirkimo ožiai bandydami susitvarkyti su vaikystėje patirta gilia nuoskauda ir pykčiu gali turėti sunkumų santykiuose su bet kokiais autoritetais, pasižymėti savidestrukciniu elgesiu ir/ar priklausomybėmis (Wegscheider-Cruse, 1989). Atpirkimo ožiai neretai ir suaugę jaučiasi atstumti bei sunkiai kuria sveikus santykius. Jie turi daug ištvermės išgyventi patyčias, susikuria perdėtas asmenines ribas ir paniškai jas saugo. Pasižymi žema saviverte, sudėtingu savo emocijų valdymu, kartais tampa radikaliais teisybės šalininkais ir gynėjais.
Nematomas vaikas (Invisible child)
Šalia Auksinio vaiko ir/ar Atpirkimo ožio kartais galima sutinkti tylų, pasyvų ir tarsi šeimoje pradingusį vaiką. Tarp aiškiai išreikštų gerų ir blogų vaidmenų jis tampa tarsi ignoruojamu šeimos vaiduokliu - užgožiamas kitų pasirenka emocinę tylą ir atsiskyrimą.
Nematomas vaikas disfunkcinėje šeimoje dažnai pasitraukia į šešėlį, stengdamasis būti nepastebimas tam, kad išvengtų konfliktų ir šeimoje tvyrančio chaoso (Black, 1981). Šis vaikas dažniausiai pasineria į individualias veiklas, tokias kaip skaitymas, piešimas, ekranas – atribojantys užsiėmimai, nereikalaujantys emocinio įsitraukimo ar dėmesio kitiems. Toks atsiskyrimas suteikia laikiną atokvėpį nuo šeimos dramų, tačiau kartu stabdo socialinį vystymąsi ir emocinę raišką. Ilgainiui Nematomas vaikas gali smarkiai kentėti nuo vienatvės ir gilaus atsiskyrimo nuo kitų.
Suaugę Nematomi vaikai dažnai tęsia išmoktą vengimą ir patiria sunkumų kuriant artimus santykius ar bendraujant socialinėje aplinkoje (Wegscheider-Cruse, 1989). Jie gali teikti pirmenybę rutinai ir nuspėjamumui, jaustis nepatogiai grupėse ar aktyvesnėse socialinėse situacijose. Ilgainiui pradeda jaustis nesvarbiais, nieko nevertais, rizikuoja susirgti depresija, turėti įvairių priklausomybių.
Juokdarys (Mascot, Family clown)
Juokdarys disfunkcinėje šeimoje dažnai tampa emocinės įtampos išsklaidymo priemone – naudoja humorą tam, kad nukreiptų dėmesį nuo gilesnių šeimos problemų (Satir, 1972). Šis vaikas paprastai yra linksmas ir nuotaikingas, stresinėse situacijose sukasi bandydamas visiems pakelti ūpą. Tačiau toks vaidmuo įprastai trukdo Juokdariui atpažinti ir tenkinti savo emocinius poreikius, nes jis daugiausia dėmesio skiria kitų linksmumui ir paguodai. Nuolatinis vaidinimas dažnai slepia nesaugumo jausmą ir baimę, kad nebus mylimas toks, koks yra iš tiesų.
Suaugę Juokdariai susiduria su sunkumais priimdami gyvenimą rimtai ir dažnai humorą naudoja tam netinkamose situacijose, o tai gali kenkti tiek profesiniams, tiek asmeniniams santykiams (Black, 1981). Jiems didelis iššūkis susitvarkyti su rimtais gyvenimo įvykiais, nes įprastas humoro mechanizmas ne visada pakankamas. Juokdarys turi iššūkių patiriant visą emocijų spektrą, neretai jos lieka paviršutiniškos. Kadangi įprastai vengia rimtų pokalbių ir atvirumo, paviršutiniški lieka ir santykiai su žmonėmis.
Globėjas (Parentified)
Globėjo vaidmenį disfunkcinėje šeimoje dažnai prisiima vaikas, kuris labai anksti tampa tarsi „pseudotėvu“ – jis imasi atsakomybės, gerokai viršijančios jo amžių (Black, 1981). Toks vaikas dažnai rūpinasi namų ruoša, jaunesniais broliais ar seserimis ir netgi tarpininkauja šeimos konfliktuose. Nors šis vaidmuo gali ugdyti tam tikras kompetencijas, dažnai tai reiškia, kad paties Globėjo emociniai ir raidos poreikiai lieka nepatenkinti.
Vaikystėje buvę Globėjais suaugę neretai renkasi rūpinimosi kitais vaidmenis tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime (Satir, 1972). Juos dažnai sutinkame slaugytojų, mokytojų tarpe ar bet kokiose kitose profesijose, kuriose jie ir toliau rūpinasi bei palaiko kitus. Tačiau šita nuolatinė pareiga rūpintis kitais ilgainiui gali sukelti perdegimą ir emocinį išsekimą. Suaugusių Globėjų pagrindinis iššūkis – išmokti subalansuoti rūpinimąsi kitais su tinkamu pasirūpinimu savimi. High five mamos.
Tai ką daryti?
Mentorystės sesijose kalbant apie smurtinius, nesveikus santykius man dar nė karto neteko išgirsti, jog šeimos aplinka vaikystėje buvo sveika. Ir tai ne nuosprendis, tai kelio pradžia.
Niekuo nenustebinsiu - pasigilinimas į vaikystę gali padėti geriau suprasti kodėl jūs dabar elgiatės vienaip ar kitaip. Tačiau paanalizavus kokius konkrečius vaidmenis atlikote, gali atsirasti netikėtų įžvalgų, jog dabar kartais elgiatės taip pat, nors gal nei to norite, nei tai kuo nors vertinga.
Gera žinia - jūs jau nebe vaikas! Ir jūs galite (už)auginti save iš naujo taip, kaip nusipelnėte. Tiek dabar, tiek tada.
Edukacinį turinį kuriu nemokamai. Kviečiu prisidėti prie mano veiklos savanoriškai arba rekomenduoti artimui - kiekvienas naujas subscribe smarkiai motyvuoja tęsti. Ačiū, kad skaitote!
Apie aprašytus vaikystės vaidmenis papildomai paruošiau klausimyną.
Herojus
Aš - šeimos pasididžiavimas. O kas aš esu be savo pasiekimų?
Veiksmai
Kada jauti, kad esi vertinga:s?
Kiek tavo vertė susijusi su išoriniais pasiekimais?
Kada paskutinį kartą tau atrodė, kad neturi teisės ilsėtis?
Jausmai
Ar turi tylią baimę, kad be rezultatų niekas tavęs nemylės?